Kolymos apsakymai

Kodas: 4566
Autorius: Varlam Šalamov
14,60 €
+-

Varlamas Šalamovas (1907−1982) − vienas talentingiausių ir jautriausių sovietinio laikotarpio rašytojų. 1929 m. buvo suimtas ir nuteistas 3 m. lagerio. 1932 m. išlaisvintas trumpam grįžo į Maskvą, o 1937 m. vėl areštuotas „už kontrrevoliucinę veiklą”. Iš viso kalėjimuose ir lageriuose praleido beveik 20 metų, didžiąją to laiko dalį baisiausiame stalininio represinio aparato regione – Kolymoje. Kolyma značit smert (Kolyma reiškia mirtį) – šis anuomet įprastas posakis tapo lemtingas 3 mln. – tiek žmonių, manoma, mirė sovietų priverstinio darbo stovyklose šiaurės rytų Sibire.

„Kolymos apsakymai” yra tikras XX a. rusų literatūros šedevras. V. Šalamovas nepaprastai įtikinamai pavaizdavo žiaurią sistemai prieštaraujančiųjų kasdienybę mirties žemėje. Tačiau šis kūrinys ne tik apie praeitį. Juk sovietinio (postsovietinio) žmogaus mentalitetas susiformavo lagerių šalyje – SSRS, ir to pasaulio moralė bei elgesio modeliai iki šiol įsišakniję mūsų sąmonėje. Ši patirtis lemia tai, kas vyksta dabar, tarpusavio, net ir tarpvalstybinius, santykius. Žinomas rusų disidentas, rašytojas V. Voinovičius viename interviu pasakė: „Dar 1991 m. rašiau, kad sovietų režimas žlugo, o sovietinis žmogus gyvens dar ilgai. Ne tiesiog gyvens, o savo vertybes perduos iš kartos į kartą.”

Pirmą kartą ši knyga rusų kalba išleista 1978 m. Londone. Iki 1988 m. Sovietų Sąjungoje autoriaus kūriniai buvo draudžiami. Knygą sudaro trys dalys: „Kolymos apsakymai”, „Kairysis krantas”, „Kastuvo artistas”. Tokios apimties V. Šalamovo „Kolymos apsakymų“ vertimas į lietuvių kalbą publikuojamas pirmą kartą. Emocinę įtaigą sustiprina 86 specialiai šiai knygai nupieštos karikatūros.      

                                                            

 „Lageris – visais atžvilgiais neigiama gyvenimo mokykla. [...]

Kalinys mokomas neapkęsti darbo – nieko daugiau jis ir negali išmokti.

Jis ten mokosi pataikauti, meluoti, mažų ir didelių niekšybių, tampa egoistu. [...]

Moraliniai barjerai atsitraukė kažkur į šalį.

Pasirodo, galima krėsti niekšybes ir vis tiek gyventi.

Galima meluoti – ir gyventi.

Galima žadėti ir neįvykdyti pažadų ir vis tiek gyventi.

Galima pragerti draugo pinigus.

Galima prašinėti išmaldos ir gyventi! Kaulyti ir gyventi!

Pasirodo, žmogus, įvykdęs niekšybę, nemiršta.

Jis įpratinamas dykinėti, apgaudinėti, pykti ant visų ir už viską. Jis, apverkdamas savo likimą, kaltina visą pasaulį.

Jis pervertina savo kančias, pamiršdamas, kad kiekvienas žmogus turi savo sielvartą. Jis atprato užjaučiamai žvelgti į svetimojo nelaimę – tiesiog jo nesupranta, nenori suprasti.[...]

Jis įpranta nekęsti žmonių.” 

Ištrauka iš apsakymo „Raudonasis Kryžius” 

Serija „Komunizmas be grimo“

576 p., 18 cm x 23 cm